Interneto erdvė per pastaruosius kelerius metus pasikeitė taip smarkiai, kad net patyręs skaitytojas retkarčiais nebesugeba iš karto pasakyti, ar tekstas parašytas žmogaus, ar sugeneruotas algoritmo. Naujienų portalai, socialiniai tinklai, net kai kurie regioniniai leidiniai vis dažniau publikuoja medžiagą, kurios autorystė yra bent iš dalies dirbtinio intelekto. Tai savaime nėra blogybė – technologija gali padėti greičiau parengti informaciją, tačiau problema iškyla tada, kai tokie tekstai pateikiami kaip nepriklausoma žurnalistika, be jokio atsakingo redaktoriaus žvilgsnio.
Toliau aptariami keli požymiai, kurie dažniausiai išduoda, kad prieš akis – ne žmogaus parašytas tekstas.
1. Pernelyg sklandi, bet beasmenė kalba
Dirbtinio intelekto sugeneruoti tekstai dažnai skamba gramatiškai nepriekaištingai, tačiau jiems trūksta gyvo balso. Nėra būdingų autoriui posakių, nėra lengvo nukrypimo nuo temos, nėra tos smulkios netvarkos, kuri paprastai atsiranda, kai žmogus rašo greitai ir su emocija. Tekstas skamba taip, lyg būtų parašytas „visiems ir niekam“ vienu metu.
2. Pernelyg subalansuotas požiūris
Žmogus rašantis apie prieštaringą temą dažniausiai turi nuomonę, net jei stengiasi ją nuslėpti. AI sugeneruotuose tekstuose dažnai pastebima kraštutinė atsargumo taktika – kiekviena pastraipa subalansuojama priešinga mintimi, viskas pateikiama kaip vienodai svarbu, o galutinė pozicija taip ir lieka neaiški.
3. Konkrečių detalių trūkumas
Tikra žurnalistika remiasi pokalbiais, šaltiniais, vietos apžvalga, konkrečiais vardais ir datomis. Dirbtinio intelekto tekstuose šie elementai dažnai būna apibendrinti arba visiškai nutylėti – vietoj konkretaus liudininko pasakymo atsiranda formuluotė „vietos gyventojai teigia“, vietoj tikslios datos – „pastaruoju metu“.
4. Pasikartojanti struktūra
Įdomu tai, kad AI generuojami straipsniai turi tam tikrą, beveik atpažįstamą architektūrą: įvadas su bendra tema, tada trys ar keturi punktai, kiekvienas pradedamas panašiu būdu, ir pabaigoje – apibendrinimas, dažnai prasidedantis žodžiu „apibendrinant“ ar „galiausiai“. Kai tokia schema kartojasi straipsnis po straipsnio tame pačiame portale, tai jau nemažas signalas.
5. Faktinės klaidos, kurių žmogus paprastai nedarytų
Kartais AI sugalvoja detales, kurių iš tikrųjų nebuvo – tai vadinama haliucinacija. Tai gali būti neegzistuojantis citatos autorius, klaidingai nurodyta institucija ar įvykis, kuris niekada neįvyko tokia forma, kokia aprašomas. Patikrinus tokius faktus kituose šaltiniuose, dažnai paaiškėja, kad jų tiesiog nėra.
6. Neaiški arba nenurodyta autorystė
Rimti leidiniai paprastai nurodo konkretų žurnalistą, jo kontaktus, kartais net nuorodą į ankstesnius jo straipsnius. Kai po tekstu matomas tik bendras „redakcija“ arba iš viso nėra jokio autoriaus, verta sustoti ir pagalvoti, kas iš tikrųjų parengė šią medžiagą.
7. Vaizdo medžiaga, kuri atrodo „beveik tikra“
Prie tekstų dažnai pridedamos iliustracijos, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip tikros nuotraukos, tačiau įsižiūrėjus matyti neįprastos detalės – iškraipyti pirštai, keista šešėlių kryptis, per daug simetriškas veidas. Toks vaizdas dažnai yra papildomas ženklas, kad visas straipsnis parengtas be žmogaus dalyvavimo.
Vietoj taško – kelios mintys skaitytojui
Nė vienas iš šių požymių atskirai nėra absoliutus įrodymas. Geras žurnalistas gali rašyti sklandžiai, o kartais net žmogaus parašytame tekste pasitaiko klaidų. Tačiau kai keli požymiai susikaupia viename straipsnyje – tuščia struktūra, trūkstamos detalės, nežinoma autorystė – verta bent akimirkai sustoti ir paklausti savęs, kas iš tikrųjų stovi už šio teksto.
Kritinis skaitymas niekada nebuvo toks aktualus kaip dabar. Ne todėl, kad dirbtinis intelektas yra priešas, o todėl, kad informacijos gausa reikalauja daugiau atsakomybės iš kiekvieno, kas ją vartoja. Galiausiai sprendimas, kuo tikėti, vis tiek lieka žmogaus rankose – tereikia išmokti užduoti tinkamus klausimus prieš paspaudžiant „patiko“ ar „dalintis“.
