Mes visi esame potencialios aukos
Sakyti, kad dezinformacija – tai problema, kurią sprendžia tik žurnalistai ar specialistai, yra patogus melas, kurį pasakojame sau. Iš tikrųjų kiekvienas, kuris rytą atsidaro telefoną ir skaito naujienas, yra tiesiai priešais šį reiškinį – dažnai net nesuprasdamas to. Lietuvos naujienų erdvė nėra išimtis: čia veikia tiek vietiniai, tiek išoriniai veikėjai, kurių tikslas – ne informuoti, o formuoti.
Ir ne, tai nėra sąmokslo teorija. Tai tiesiog realybė, kurią reikia pripažinti prieš darant bet ką kitą.
Šaltinis – ne garantija, o klausimas
Viena iš labiausiai įsisenėjusių klaidų – manyti, kad žinomas portalas ar televizija automatiškai reiškia patikimą informaciją. Lietuvoje turime ir rimtų žiniasklaidos priemonių, ir tokių, kurios formaliai atrodo solidžiai, bet reguliariai praleidžia pro pirštus nepatikrintus teiginius arba – dar blogiau – sąmoningai parenka temas ir jų pateikimo kampą pagal tam tikrus interesus.
Klausimai, kuriuos reikia užduoti iš karto:
- Kas finansuoja šį leidinį? Ar tai viešai prieinama informacija?
- Ar straipsnyje yra konkrečių šaltinių, ar tik „ekspertų teigimu” ir „šaltinių duomenimis”?
- Ar ta pati žinia patvirtinama keliuose nepriklausomuose šaltiniuose?
Anoniminis šaltinis kartais yra pateisinamas – žurnalistikoje taip būna. Bet kai visas straipsnis remiasi neįvardytais asmenimis, tai jau ne žurnalistika, o spekuliacija su antrašte.
Emocinis karštis – pirmasis signalas
Dezinformacija retai ateina kaip nuobodus faktų sąrašas. Ji ateina kaip pyktis, baimė, pasipiktinimas. Jei skaitydamas antraštę jauti, kad tau tiesiog privalu tuo dalintis su draugais, sustok. Būtent tas impulsas – greitas, emociškai įkrautas – yra mechanizmas, kuriuo dezinformacija plinta.
Tai ypač aktualu socialiniuose tinkluose, kur Lietuvos vartotojai aktyviai dalinasi naujienomis apie politiką, karą Ukrainoje ar migracijos klausimus. Šios temos yra jautrios – ir todėl jos yra mėgstamiausias dezinformacijos plotas. Kai tema liečia tai, kas mums svarbu, kritinis mąstymas dažnai tiesiog išsijungia.
Faktų tikrinimas – ne pareiga, o higiena
Lietuvoje veikia Demaskuok.lt, Re:Check ir kiti faktų tikrinimo projektai. Jie nėra tobuli, bet jie egzistuoja ir dirba. Problema ta, kad žmonės juos naudoja tik tada, kai jau kažkas sukėlė abejonių – o ne kaip įprotį.
Paprasčiausias būdas patikrinti informaciją: paimk pagrindinį teiginį iš straipsnio ir įvesk jį į paieškos variklį. Jei niekas kitas apie tai nerašo – arba rašo visiškai kitaip – tai jau yra pagrindas sustoti ir pagalvoti. Taip pat verta naudoti Google Images atvirkštinei nuotraukų paieškai: manipuliuotos ar iš konteksto išplėštos nuotraukos Lietuvos žiniasklaidoje pasitaiko dažniau, nei norėtųsi pripažinti.
Rusų dezinformacijos anatomija lietuviškame kontekste
Reikia kalbėti atvirai: didelė dalis dezinformacijos, kuri cirkuliuoja Lietuvoje, turi aiškią geopolitinę kilmę. Tai nereiškia, kad kiekviena nepatogi žinia yra „Kremliaus propaganda” – toks supaprastinimas pats savaime yra pavojingas. Tačiau yra atpažįstamų modelių.
Tipiniai naratyvai: NATO silpnumas, Lietuvos valdžios korupcija kaip sistema (ne atskiri atvejai), lietuvių tautos „išnykimas” dėl emigracijos, Vakarų moralinis nuosmukis. Šie naratyvai ne visada meluoja faktais – jie meluoja proporcijomis ir kontekstu. Pusė tiesos, pateikta be kitos pusės, gali būti efektyvesnė dezinformacija nei visiškas melas.
Kai skepticizmas tampa savęs apgaudinėjimu
Čia yra paradoksas, apie kurį kalbama per mažai: pernelyg didelis skepticizmas taip pat yra problema. Žmonės, kurie „netiki jokia žiniasklaida” ir „žino, kad viskas yra melas”, iš tikrųjų nėra apsaugoti nuo dezinformacijos – jie yra jai dar labiau pažeidžiami. Nes kai atmetei viską, lieki tik su tuo, ką tau pasakoja tavo burbulas.
Kritinis mąstymas nėra cinizmas. Tai gebėjimas atskirti, o ne gebėjimas atmesti viską iš principo.
Ką su tuo daryti rytoj ryte
Dezinformacija Lietuvoje niekur nedings – greičiausiai tik taps sudėtingesnė, ypač dirbtinio intelekto generuojamo turinio kontekste. Bet tai nereiškia, kad esame bejėgiai. Kiekvienas skaitytojas, kuris prieš dalinantis straipsniu užduoda bent vieną papildomą klausimą, jau yra dalis sprendimo, o ne problemos.
Tai nėra heroizmas. Tai tiesiog minimalus atsakingumas sau ir tiems, su kuriais dalijamės informacija. Ir jei šis tekstas ką nors pakeitė tavo rytiniame naujienų rituale – jau gerai. Jei ne – bent jau buvo verta pamėginti.
