Kodėl apskritai verta apie tai kalbėti
Prisipažinsiu atvirai – dar prieš keletą metų skaitydavau naujienas visiškai nekritiškai. Pamatai ryškų antraštę, perskaitai, pasipiktini arba susižavi, ir jau dalinies su draugais. Tik vėliau pradėjau suprasti, kad dažnai buvau tiesiog įrankis kažkieno žaidime. Ir tikėtina, kad ne tik aš.
Žiniasklaida nėra monolitas – yra gerų žurnalistų, yra sąžiningų portalų. Bet yra ir tokių, kurie sąmoningai manipuliuoja skaitytojais dėl pinigų, politinių interesų arba tiesiog dėl klikų. Štai kaip juos atpažinti.
1. Antraštė šaukia, tekstas šnabžda
Tai klasika. Antraštė skelbia kažką šokiruojančio – „Mokslininkai įrodė, kad kava žudo” – o pačiame tekste, jei jį apskritai perskaitai, paaiškėja, kad kalbama apie vieną tyrimą su 40 pelių. Ši technika vadinama clickbait, bet ji ne tik erzina – ji formuoja klaidingą pasaulio vaizdą žmonėms, kurie antraštes skaito, o tekstų – ne.
2. Emocijos pirmiau nei faktai
Kai straipsnis nuo pirmo sakinio bando tave supykdyti, išgąsdinti arba sukrėsti – sustok. Emocinis turinys išjungia kritinį mąstymą, ir tai nėra atsitiktinumas. Žinoma, emocijos žurnalistikoje nėra blogai savaime, bet kai jos naudojamos vietoj argumentų ir duomenų, tai jau signalas.
3. Šaltiniai arba anoniminiai, arba jų nėra
„Šaltiniai teigia…”, „ekspertai mano…”, „žmonės kalba…” – tokie sakiniai turėtų iš karto sukelti klausimą: kokie šaltiniai? Kokie ekspertai? Rimta žurnalistika nurodo konkrečius žmones, institucijas, dokumentus. Jei to nėra, labai tikėtina, kad kažkas tiesiog sugalvojo arba perdeda.
4. Viena pusė visada teisi, kita – visada bloga
Gyvenimas retai būna toks paprastas. Kai portalas sistemingai vaizduoja vieną politinę pusę, kompaniją ar šalį kaip absoliutų blogį, o kitą – kaip šventą tiesą, tai ne žurnalistika, tai propaganda. Geras žurnalistas parodo prieštaravimus, abejones, skirtingas perspektyvas – net jei pats turi savo nuomonę.
5. Statistika be konteksto
Skaičiai atrodo objektyviai, todėl jais lengva manipuliuoti. „Nusikalstamumas išaugo 200%” – bet nuo ko iki ko? Nuo 1 atvejo iki 3? „80% žmonių pritaria” – kokia apklausa, kiek dalyvių, kaip buvo suformuluotas klausimas? Kai skaičiai pateikiami be konteksto, jie dažnai pasako mažiau nei nieko.
6. Senų naujienų reciklingas
Tai ypač paplitę socialiniuose tinkluose, bet portalai irgi nenuodėmingi. Senas įvykis pateikiamas kaip šviežias, nuotrauka iš kitos šalies ar kito laikotarpio naudojama iliustruoti dabartinę situaciją. Prieš dalinantis bet kuo – verta patikrinti datą ir nuotraukos kilmę. Yra įrankių tam, pavyzdžiui, Google reverse image search.
7. Korekcijų nėra niekada
Klysta visi – ir geri žurnalistai taip pat. Skirtumas tas, kad sąžiningi portalai klaidas pripažįsta ir taiso. Jei redakcija niekada, niekada nepaskelbia pataisymų – tai arba stebuklas, arba jiems tiesiog nerūpi tiesa. Antrasis variantas tikimesnis.
Ką su tuo visu daryti – ir kodėl tai svarbu ne tik tau
Nemanau, kad reikia tapti paranoiku ir nustoti skaityti naujienas. Tai ne išeitis. Bet verta išsiugdyti įprotį sustoti ties tuo, kas kelia stiprias emocijas, ir paklausti savęs: ar čia yra faktai, ar tik jausmai? Ar yra šaltiniai? Ar kiti portalai rašo tą patį?
Kryžminis tikrinimas – tai galbūt paprasčiausias ir efektyviausias įrankis. Jei apie įvykį rašo tik vienas portalas, o visi kiti tyli – tai jau priežastis suabejoti.
Ir dar vienas dalykas, kurį supratau asmeniškai: manipuliacija žiniasklaidoje veikia ne tik tave. Ji veikia visą visuomenę. Kai žmonės gyvena skirtingose informacinėse burbulėse, susiformuotose iš selektyviai parinktos ir emociškai pakrautos informacijos, tampa beveik neįmanoma kalbėtis apie bendrus dalykus. Tad kritinis žvilgsnis į naujienas – tai ne tik asmeninis higienos reikalas, bet ir tam tikra pilietinė atsakomybė. Skamba pompastiškai, žinau. Bet taip ir yra.
